DI akto 4 straipsnis: ką darbdaviams reiškia DI raštingumo reikalavimai 2026 metais

Įvadas: kodėl 4 straipsnis svarbus būtent dabar

Jei jūsų organizacija darbe naudoja dirbtinio intelekto įrankius, nuo pokalbių robotų iki darbuotojų atrankos programų, jai jau taikoma tyli, bet privaloma ES taisyklė. Tai Europos Sąjungos dirbtinio intelekto akto (trumpiau DI akto, angliškai vadinamo AI Act) 4 straipsnis, skirtas raštingumui dirbtinio intelekto srityje.

Formaliai 4 straipsnis taikomas jau nuo 2025 m. vasario 2 d. Vis dėlto 2026 metais du pokyčiai vėl iškėlė jį į dėmesio centrą. Pirmasis yra pakeitimas, padarytas ES skaitmeniniu omnibusu dėl DI ir įsigaliojęs 2026 m. liepos viduryje. Antrasis yra tai, kad nuo 2026 m. rugpjūčio 2 d. prasidėjo nacionalinė DI akto priežiūra, todėl institucijos gali tikrinti, kaip laikomasi šios taisyklės, ir ją įgyvendinti priverstinai. Darbdaviams tai tinkamas metas patikrinti, ar jų DI raštingumo priemonės iš tikrųjų veikia, ar egzistuoja tik popieriuje.

Šiame vadove suprantamai paaiškiname, ką DI aktas darbdaviams reiškia praktiškai: ko reikalauja 4 straipsnis, ko jis nereikalauja ir ką darbdaviai realiai turėtų daryti.

Svarbiausia trumpai:

• 4 straipsnis taikomas nuo 2025 m. vasario 2 d., o nacionalinės institucijos jo laikymąsi prižiūri nuo 2026 m. rugpjūčio 2 d.
• Taisyklė taikoma kiekvienai organizacijai, kuri kuria arba naudoja DI sistemas, nepriklausomai nuo jos dydžio.
• Nėra privalomo sertifikato, nustatytos mokymo programos ar valandų skaičiaus.
• Taikytas priemones verta dokumentuoti raštu.

Kas yra DI akto 4 straipsnis?

4 straipsnis yra Reglamento (ES) 2024/1689, t. y. DI akto, dalis. Tai pirmasis pasaulyje išsamus dirbtinį intelektą reglamentuojantis teisės aktas. Pagrindinė straipsnio nuostata reikalauja, kad DI sistemų tiekėjai ir diegėjai imtųsi priemonių, padedančių ugdyti savo darbuotojų ir kitų asmenų, kurie jų vardu dirba su DI sistemomis, raštingumą dirbtinio intelekto srityje.

Taikant šį įpareigojimą atsižvelgiama į kiekvieno asmens technines žinias, patirtį, išsilavinimą ir mokymą, taip pat į aplinkybes, kuriomis DI sistema naudojama. Kitaip tariant, teisės aktas nenustato vieno visiems privalomo standarto. Iš organizacijų tikimasi, kad jos pritaikys priemones savo situacijai.

Verta atkreipti dėmesį į vieną niuansą. Pradiniame 2024 metų tekste organizacijų buvo prašoma kiek įmanoma užtikrinti pakankamą raštingumo dirbtinio intelekto srityje lygį. Po skaitmeninio omnibuso pakeitimo, įsigaliojusio 2026 m. liepos viduryje, tekste jau tik prašoma padėti ugdyti DI raštingumą ir aiškiai nurodoma, kad nebūtina užtikrinti konkretaus kiekvieno asmens raštingumo lygio. Taisyklė tebėra privaloma, tačiau suformuluota lanksčiau, kad būtų lengviau įgyvendinama bet kokio dydžio organizacijoms.

Ką iš tikrųjų reiškia DI raštingumo reikalavimas?

Teisine prasme DI aktas raštingumą dirbtinio intelekto srityje apibrėžia kaip įgūdžius, žinias ir supratimą, leidžiančius tiekėjams, diegėjams ir susijusiems asmenims priimti informacija pagrįstus sprendimus dėl DI sistemų ir suvokti dirbtinio intelekto teikiamas galimybes, keliamą riziką ir galimą žalą.

Tai platesnė sąvoka nei techninis mokymas. Ji apima supratimą, ką daro DI sistema, jos ribotumų atpažinimą (pavyzdžiui, riziką, kad ji pateiks netikslius ar išgalvotus atsakymus, vadinamąsias „haliucinacijas“) ir gebėjimą nuspręsti, kada žmogaus sprendimas turi būti viršesnis už DI sugeneruotą rezultatą.

Pagal oficialius Europos Komisijos klausimus ir atsakymus apie 4 straipsnį organizacijoms nereikia oficialiai matuoti ar tikrinti darbuotojų žinių apie DI. Joms reikia imtis pagrįstų ir proporcingų priemonių, kad šios žinios būtų ugdomos palaipsniui.

Kam taikomas 4 straipsnis?

4 straipsnis taikomas dviem DI akte apibrėžtoms grupėms: tiekėjams (organizacijoms, kurios kuria DI sistemas arba pateikia jas rinkai) ir diegėjams (organizacijoms, kurios naudoja DI sistemas savo veikloje). Dauguma darbdavių patenka į diegėjų kategoriją vien todėl, kad darbe naudoja DI pagrindu veikiančius įrankius.

Pareiga neapsiriboja tiesioginiais darbuotojais. Komisijos gairėse paaiškinta, kad ji apima ir kitus organizacijos vardu veikiančius asmenis, pavyzdžiui, rangovus, paslaugų teikėjus ar klientus, jei jie dalyvauja valdant arba naudojant su organizacija susijusią DI sistemą.

Taisyklė taikoma nepriklausomai nuo įmonės dydžio. Ir maža įmonė, naudojanti vieną DI teksto rašymo įrankį, ir tarptautinis bankas, valdantis dešimtis DI sistemų, patenka į jos taikymo sritį, nors, kaip matysime toliau, „tinkamos“ priemonės šiais dviem atvejais gerokai skirsis.

Kaip DI raštingumas atrodo praktiškai?

Europos Komisija parengė praktinį pradinį modelį, kuriuo organizacijos gali vadovautis apsvarstydamos 4 straipsnyje numatytas pareigas. Jame siūlomi keturi pagrindiniai žingsniai:

1. Formuoti bendrą supratimą apie DI organizacijoje: kas tai yra, kaip veikia ir kur naudojama.
2. Išsiaiškinti, ar organizacija yra tiekėja, ar diegėja.
3. Įvertinti naudojamų DI sistemų rizikos lygį, nes didesnės rizikos sistemoms reikia nuodugnesnių priemonių.
4. Paversti šią analizę konkrečiais, pagal pareigybes pritaikytais veiksmais, atsižvelgiant į kiekvieno asmens turimas technines žinias ir aplinkybes, kuriomis DI sistema naudojama.

Ar ES reikalauja privalomų DI mokymų arba sertifikatų?

Tai vienas dažniausių klaidingų įsitikinimų apie 4 straipsnį, todėl verta pasakyti aiškiai: Europos Komisija oficialiuose klausimuose ir atsakymuose patvirtino, kad 4 straipsnio reikalavimams įvykdyti sertifikato nereikia. Taip pat nėra vienos privalomos mokymo programos, nustatyto mokymo valandų skaičiaus ar ES patvirtinto kurso, kuris automatiškai įvykdytų šią pareigą. Komisijos gairėse teigiama, kad nėra vieno visiems tinkamo formato, o reikalavimai priklauso nuo konkrečių aplinkybių, kuriomis organizacija veikia. Kitaip tariant, DI raštingumo mokymų forma paliekama spręsti pačiai organizacijai.

Vietoj to tikimasi, kad organizacijos vestų vidinę taikytų mokymo ar informavimo priemonių apskaitą. Ji parodo, kad buvo imtasi pagrįstų, aplinkybes atitinkančių veiksmų, o ne įrodo konkrečią kvalifikaciją. Komisija taip pat paskelbė nuolat pildomą rinkinį, kuriame pateikta daugiau kaip 40 realių įmonių ir viešųjų įstaigų DI raštingumo praktikų pavyzdžių. Jie skirti įkvėpti, o ne atstoti atitikties kontrolinį sąrašą. Vien perėmus pavyzdį iš šio rinkinio, atitiktis savaime neužtikrinama.

Darbdaviams, naudojantiems didelės rizikos DI sistemas, svarbus dar vienas aspektas. DI akto 26 straipsnyje atskirai nustatyta, kad didelės rizikos sistemų diegėjai turi užtikrinti, jog darbuotojai būtų pakankamai apmokyti naudotis šiomis sistemomis ir vykdyti žmogaus priežiūrą. Ši pareiga taikoma kartu su bendrąja 4 straipsnio raštingumo pareiga ir yra konkretesnė už ją.

Ką darbdaviai turėtų daryti dabar

Kadangi nuo 2026 m. rugpjūčio 2 d. kiekvienos ES valstybės narės nacionalinės rinkos priežiūros institucijos oficialiai prižiūri šios taisyklės laikymąsi ir gali ją įgyvendinti priverstinai, darbdaviams patartina pereiti nuo susipažinimo prie veiksmų. Tai galioja ir Lietuvoje, nes DI aktas visose valstybėse narėse taikomas tiesiogiai. Ypač naudingi keli praktiški, nedaug pastangų reikalaujantys žingsniai.

Pirmasis žingsnis siekiant atitikties DI aktui yra išsiaiškinti, kokie DI įrankiai iš tikrųjų naudojami organizacijoje, įskaitant tuos, kuriuos darbuotojai pradėjo naudoti savo iniciatyva, pavyzdžiui, nemokamas pokalbių robotų paskyras tekstams rengti. Sunku ugdyti raštingumą, susijusį su sistemomis, kurios dar net nenustatytos. Antrasis žingsnis yra suskirstyti darbuotojus pagal tai, kaip jie naudoja DI, pavyzdžiui, į retkarčiais naudojančius, reguliariai naudojančius ir techninius specialistus, kurie kuria ar konfigūruoja sistemas, nes reikalingo mokymo gylis šiose grupėse pagrįstai skiriasi. Trečiasis žingsnis yra dokumentuoti visas taikytas priemones, net ir neformalias, nes kilus ginčui institucijos ir galbūt teismai ieškos būtent rašytinių įrodymų.

Galiausiai DI raštingumo priemones reikia reguliariai peržiūrėti. Kadangi pati technologija ir daugumoje organizacijų naudojami įrankiai greitai keičiasi, vienkartinių įvadinių mokymų ilgainiui greičiausiai nepakaks.

Kokių DI įgūdžių darbe reikia darbuotojams?

Nors 4 straipsnis nenustato konkretaus DI įgūdžių darbe sąrašo, Komisijos gairės ir DI akte pateiktos sąvokų apibrėžtys rodo nuoseklų praktinių kompetencijų rinkinį. Jis apima bazinį supratimą, kaip jų naudojami DI įrankiai pateikia rezultatus, suvokimą, kad rezultatai gali būti netikslūs ar šališki, ir gebėjimą įvertinti, kada žmogus turi peržiūrėti ar pakeisti DI padedant priimtą sprendimą. Darbuotojai taip pat turėtų žinoti, kokie ribotumai būdingi įrankiams, kuriais jie patys naudojasi. Pavyzdžiui, bendrosios paskirties pokalbių robotas, naudojamas vertimams ar reklamos tekstams, vis tiek gali pateikti faktiškai klaidingą turinį.

Darbuotojams, kurių darbe DI naudojamas intensyviau, vis svarbesnės tampa žinios apie duomenų apsaugą, taikomas Sąjungos ar sektorines taisykles ir DI padedant priimamų sprendimų etinius aspektus, ypač kai naudojami įrankiai pagal DI aktą priskiriami didelės rizikos kategorijai.

Verta atskirti šį kasdienį raštingumą nuo DI ekspertinių žinių. Raštingumas reiškia, kad paprasti darbuotojai, įskaitant rinkodaros specialistus, personalo komandas ir klientų aptarnavimo specialistus, turi pakankamai žinių atsakingai naudotis DI įrankiais. Ekspertinės žinios apima gilesnes duomenų mokslininkų ar DI sistemų kūrėjų technines žinias. Komisijos gairėse nurodoma, kad asmenys, turintys atitinkamą DI išsilavinimą ar profesinę patirtį, paprastai gali būti laikomi raštingais DI srityje be papildomų formalių priemonių, tačiau organizacijos turėtų įsitikinti, kad šios žinios apima ir konkrečias naudojamas sistemas. Daugumai darbdavių nereikia kiekvieno darbuotojo paversti DI specialistu: teisinis reikalavimas yra proporcingas sąmoningumas, o ne techninis meistriškumas.

Praktiniai DI raštingumo darbe pavyzdžiai

Rinkodaros komanda, kuri generatyviuoju DI įrankiu rengia įrašus socialiniams tinklams, turi suprasti, kad įrankis gali pateikti įtikinamai skambančių, bet klaidingų teiginių. Todėl prieš skelbdama turinį ji turi jį patikrinti, o ne laikyti savaime tiksliu.

Personalo skyrius, kuris DI naudoja kandidatų paraiškoms atrinkti, turi suprasti automatinės atrankos šališkumo riziką ir į galutinius sprendimus prasmingai įtraukti žmogų vertintoją. Tai ypač svarbu todėl, kad daugelis įdarbinimui naudojamų DI įrankių pagal DI aktą gali patekti į didelės rizikos kategoriją.

Išvados

DI akto 4 straipsnis iš darbdavių reikalauja palyginti nedaug: imtis pagrįstų ir proporcingų priemonių, kad darbe DI naudojantys žmonės suprastų, ką jis gali ir ko negali. Jis nereikalauja sertifikato, nustatytos mokymo programos ar atskiro DI atitikties pareigūno.

Tačiau jis reikalauja tikrų ir dokumentuotų pastangų: išsiaiškinti, kaip naudojamas DI, pritaikyti gaires skirtingoms pareigybėms ir nuolat jas atnaujinti, kai keičiasi įrankiai. Kadangi nuo 2026 m. rugpjūčio nacionalinės institucijos turi teisę prižiūrėti šios taisyklės laikymąsi ir ją įgyvendinti priverstinai, organizacijos, dar neturinčios net bazinio požiūrio į DI raštingumą, turi rimtą priežastį pradėti dabar.

Šaltiniai

Europos Komisijos puslapiai yra anglų kalba, tačiau ES reglamentai EUR-Lex svetainėje prieinami ir lietuvių kalba.

• Europos Komisija, DI talentai, įgūdžiai ir raštingumas, „Europos skaitmeninės ateities kūrimas“
• Europos Komisija, Raštingumas DI srityje: klausimai ir atsakymai, oficialūs klausimai ir atsakymai apie 4 straipsnį
• Europos Komisija, DI raštingumo praktikų rinkinys
• Reglamentas (ES) 2024/1689 (Dirbtinio intelekto aktas), Europos Sąjungos oficialusis leidinys, EUR-Lex
• Reglamentas (ES) 2026/1744, skaitmeninis omnibusas dėl DI, EUR-Lex